Labai veržlaus ir gyvo charakterio, nuolat ieškanti naujų pamokos organizavimo formų ir metodų, – taip galėjo apibūdinti lietuvių kalbos ir literatūros mokytoją Oną Dabrilaitę daugelis ją pažinojusių kolegų bei mokinių. Ir kalbame ne apie XXI amžiaus pradžią, o apie XX a. vidurį, sudėtingą istorinę situaciją karo ir pokario metais, kada reikėjo apgalvoti kiekvieną pasakytą žodį, mokyti be vadovėlių, pasitelkiant visą profesionalumą, gyvenimo patirtį. Mokinių žvilgsniai atidžiai sekė inteligentišką mokytoją, kuri visada stengėsi atrodyti stilingai, pasitelkusi visą išradingumą, o ir klausytis buvo dėl ko: mokytoja pažinojo ir bendravo su Vaižgantu, Salomėja Nėrimi, Petronėle Orintaite, Kaziu Boruta, Vincu Krėve – Mickevičiumi, Vincu Mykolaičiu – Putinu, Kaziu Inčiūra ir daugeliu kitų to meto meno žmonių. Pasakoti mokėjo gyvai, vaizdingai, su ironijos gaidele. Tuo, žinoma, patraukė visus, kurie aplankydavo jau garbaus amžiaus mokytoją, išėjusią į pensiją.
Ona Dabrilaitė labai šiltai pasakodavo apie savo tėvus Joną Dabrilą (labai gabų savamokslį laikrodininką ir juvelyrą), motiną Konstanciją Strakalaitytę (išprususią, gerą šeimininkę, turėjusią gražų balsą, mokėjusią visas problemas išsiaiškinti labai subtiliai). Gimusi 1908 m. rugsėjo 23 dieną Vilkaviškyje, nuo vienerių metukų gyveno Marijampolėje, kur prabėgo vaikystė. Čia 1917 metais pradėjo lankyti gimnaziją, kuri iš pradžių vadinosi „Lietuvių“, vėliau „Žiburio“, o nuo 1925 metų – Rygiškių Jono. Gimnazijoje didžiausią įtaką darė auklėtojas kun. Antanas Dailidė, mokėjęs sužadinti meilę literatūrai. Gimnaziją O. Dabrilaitė baigė vienais penketais, todėl tėvas kartu su jaunesne seserimi Maryte nuvežė pailsėti į Palangą. Čia pirmą kartą ji sutiko Maironį, kalbėjo su juo, vėliau matydavo universitete, kur pradėjo studijuoti lietuvių literatūrą. Universitete susipažino ir su Vincu Krėve – Mickevičiumi, kuris buvo Humanitarinio fakulteto dekanas. Jo „Dainavos šalies senų žmonių padavimus“ beveik atmintinai mokėjo. Žavėjo profesoriaus paskaitos, kurias skaitydavo turėdamas pasirašęs tik planelį, jokių užrašų. Dėstė labai nuosekliai, vaizdingai, su atmintinai išmoktomis gausiomis ištraukomis rusų, lenkų kalba. Ir studentams liepdavo skaityti kūrinius originalo kalba. Universitete gerai išmokusi ir prancūzų, vokiečių kalbas, kurios vėliau pravertė gyvenime: karo metais ne kartą žmonėms pagelbėjo, o iš prancūzų kalbos yra išvertusi ne vieną A. Diuma kūrinį. Su profesoriumi V.Krėve bendravo ir Vilniuje, kur nuo 1939 metų dirbo lietuvių kalbos mokytoja. Kitu savo gyvenimo šviesuliu mokytoja vadino Vaižgantą. Jo gyvas temperamentas traukė ir daugelį įvairių specialybių studentų, ir norinčius prasilavinti įstaigų tarnautojus. Studijų metai pažymėti ir bendravimu su P.Orintaite, S. Nėrimi.
Pokario metais Ona Dabrilaitė pradėjo dirbti Kauno II mergaičių gimnazijoje, vėliau pavadintoje 2-ąja vidurine mokykla (dabar Kauno Maironio gimnazija). Čia mokytoja išugdė didžiulį būrį lietuvių kalbos mylėtojų. Mokytoja buvo reikli, vertindama mokinių žinias ir poelgius, ji pastebėdavo vaikų gabumus ir polinkius, skatino domėtis literatūra ir patiems bandyti kurti. Ilgą laiką vadovavo mokyklos literatų būreliui. Publicistė, rašytoja, poetė Marija Macijauskienė prisimena: „Mūsų lietuvių kalbos mokytoja turėjo neįtikėtinai puikų pasakotojo talentą, subtilų humoro jausmą, buvo puiki organizatorė, todėl visus traukė kaip magnetas“. Pamokų stebėti dažnai ateidavo kitų Kauno mokyklų mokytojai. Onos Dabrilaitės organizuojami literatūriniai disputai, teismai skatino mokinius ieškoti papildomos literatūros, skaityti kritikos straipsnius. Literatų būrelio surengtas „Mokinio teismas“ mokykloje sukėlė gyvas diskusijas, buvo transliuojamas per radiją. Mokiniai buvo pratinami aptarti perskaitytas knygas, organizuoti rašytojų sukakčių minėjimus, literatūrinius vakarus, rinkti straipsnius ar bibliografinę medžiagą apie rašytojus literatūros muziejui. Mokytoja siekė, kad jos pamokos būtų patrauklios, emocingos, parinkdavo kino filmus, radijo bei televizijos laidas, gamino trūkstamas vaizdines bei metodines priemones. Į mokyklą kviesdavosi rašytojus, pati su mokiniais lankė M. Lastauskienę, J. Biliūno žmoną, organizavo literatūrines išvykas.
Niekad nepailstanti, energinga mokytoja neapsiribojo vien darbu mokykloje. Ji buvo kviečiama skaityti paskaitas Vilniaus universiteto Kauno humanitariniame fakultete, buvo „Žinijos“ draugijos narė, talkino „Šviesos“ leidyklai, buvo Kauno dramos teatro meno tarybos narė, Kauno miesto literatūros mokytojų metodinio ratelio pirmininkė.
1997 m. rugpjūčio 17 d. buvę kolegos, mokiniai ją palydėjo į amžino poilsio vietą Kauno Eigulių kapinėse.
Šiais metais, rugsėjo 23 d., lietuvių kalbos mokytojai Onai Dabrilaitei būtų sukakę 100 metų. Buvę kolegos, mokiniai, artimieji, visuomenės veikėjai pagerbė šviesų pedagogės ir vertėjos atminimą dalyvaudami šv. Mišiose, lankydamiesi kapinėse bei minėjime J. Grušo muziejuje.
Kauno Maironio gimnazijos
lietuvių kalbos mokytoja metodininkė Marija Karpavičienė
