Gegužės 28 d. gimnazijos administracija dalyvavo Laukuvoje (Šilalės r.), kur paskutinius savo gyvenimo metus praleido buvusi gimnazistė, gydytoja, tremtinė, rašytoja Dalia Grinkevičiūtė (1927–1987). Renginys, kurį organizavo Šilalės r. savivaldybė ir Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Šilalės filialas, prasidėjo Šv. Mišiomis Laukuvos Šv. Kryžiaus atradimo bažnyčioje. Renginio dalyviai aplankė ekspoziciją prie nacionalizuoto 1951 m. tremtinių Stefanijos ir Juozo Milių namo, kuriame gyveno atleista iš darbo Dalia Grinkevičiūtė, Atstatytų kryžių „1941–1953 m. Laukuvos valsčiaus tremtinių atminimui“ kalnelį. Vėliau Laukuvos kultūros namuose vyko konferencija. Prisiminimais apie Dalią Grinkevičiūtę, jos rašytinio paveldo paiešką ir sklaidą, tremties laikotarpį dalijosi LGGRTC Specialiųjų tyrimų skyriaus vyriausiasis istorikas dr. Marius Ėmužis, LGGRTC generalinė direktorė Teresė Birutė Burauskaitė, LLTI bibliotekos rankraštyno vedėjas Virginijus Gasiliūnas, Laptevų jūros tremtinių brolijos „Lapteviečiai“ pirmininkas Jonas Markauskas, grafikė Viktorija Daniliauskaitė, Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto Šiuolaikinės literatūros skyriaus mokslo darbuotoja dr. Gintarė Bernotienė, vertėja Vytenė Muschick.
Dalios Grinkevičiūtės atsiminimai „Lietuviai prie Laptevų jūros“ įtraukti į Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos seriją „XX a. lietuvių literatūros lobynas“, o knygos ištraukos yra ir Lietuvos mokyklų skaitiniuose. Tai vienas pirmųjų atvirų liudijimų apie tremtį. D. Grinkevičiūtė aprašė 1941 m. birželio 14-osios tremtį. Keturiolikmetė D. Grinkevičiūtė buvo ištremta kartu su trejais metais vyresniu broliu Juozu, motina Prane Grinkevičiene, o tėvas, atskirtas nuo šeimos ir išvežtas į lagerį, mirė iš bado 1943 m. Sverdlovsko srityje, Gario lageryje. Dalia su šeima iš pradžių atsidūrė Altajaus srityje, o paskui 1942 m. rugpjūčio mėnesį buvo ištremta toliau į Šiaurę, į Trofimovsko salą Lenos upės deltoje, šimtus kilometrų už poliarinio rato. Prisiminimuose D. Grinkevičiūtė viską aprašė lakoniškai, stengėsi paminėti kuo daugiau ištremtųjų vardų, tarsi kurdama jiems žodinį paminklą.
