„Mūsų testamentas tuščias. Jo nusprendėme nepalikti, nes šios bendruomenės akivaizdoje nemirštame. Baigiame mokyklą atradę draugus visam gyvenimui ar bent jau taip viliamės. O baigdami žinome – visada esame laukiami sugrįžti, aplankyti, prisiminti. Kita priežastis yra ta, jog testamentas yra paskutinis žodis, tariamas apie mokytojus. Tas žodis, kurį visada nutyli. Mes nenutylėdavom. Nesugebėdavom paprastai. Tai ir rašyti nebuvo ką, nes didžiulė malonė yra išgirsti paskutinį skambutį ir nejausti jokių nuoskaudų mokyklai. Nerimuoti jokių pašaipių eilučių, o atsiminti, jog buvome labai mylimi tų žmonių, kurie stovi už mūsų.
O paskutinė priežastis yra ta, jog mes paprasčiausiai neturime jums ko palikti, nes niekas čia nepriklausė mums. Mūsų yra tik įgyta patirtis, žinios, branda, o šito tai nieku gyvu neatiduosim, nes tai buvo mūsų gyvenimo gimnazijoje esmė.
Trečiokai, TESTAMENTAS – tai mūsų patarimas jums. Turbūt žinot, kad mes visus metus puse lūpų kalbėjom, kad sugrius mokykla, kai mes išeisim. Neva neliks choro, maironiečių, olimpiadų prizininkų, dailininkų, mokslininkų, skaitovų. Nes daug ramiau yra išeiti ir manyti, jog esi nepakeičiamas ir geriausias. Tad būkit… tapkit… geresni už mus. Turite metus įrodyti, kad 86-oji laida klydo. Nes mums tikrai didelis malonumas bus tarti: „Mes juk sakėm, kad taip bus“. Todėl prašau: BŪKIT GERIAUSI, KOKIE TIK GALIT BŪTI. Čia stovintys mokytojai jums mielai padės, bet jūs turit trokšti tobulėti. Ir nekovokit vieni prieš kitus. Kovokit vieni už kitus. Nes pasaulyje yra daug didesnių priešų, kuriuos po gimnazijos baigimo daug lengviau įveikti turint 10 balų vidurkį (aišku, aš konkrečiai kalbu apie LAMA BPO).
Bei mylėkit. 12 klasėj geriau protingai… bet mylėkit. Mokslą ar žmogų, geriausia – abu. Taip gyventi nėra lengviau, bet tada bent aišku, jog TIKRAI VERTA.
Štai toks mūsų palikimas-patarimas:
Sveikinu tapus 87-osios laidos abiturientais, o 86-oji laida šį savo istorijos skyrių baigė“.
Abiturientų vardu –
Greta Marciulevičiūtė
