1989 m. kovo 22 d. Kauno 2-ajai vidurinei mokyklai buvo suteiktas Maironio vardas. Didelė garbė vadintis didžio lietuvių poeto, kunigo, Lietuvos patrioto vardu. Minėdama šio įvykio 30-ąją sukaktį, taip pat ir gimnazijos 155-metį, 2019 m. kovo 22 d. Kauno Maironio universitetinė gimnazija surengė didelę šventę. Renginio programoje visos veiklos buvo įvardytos poeto Jono Mačiulio-Maironio citatomis. Šventinis rytas prasidėjo aktų salėje gimnazijos direktorės dr. Daivos Garnienės ir buvusių mokinių vedamomis istorijos pamokomis „Kame man brangūs jaunystės sapnai? / Kame tie padangėmis skridę sparnai?“. Mokiniai buvo supažindinti su gimnazijos istorija, alumnai pasidalijo šviesiais mokykliniais prisiminimais. Su gimnazistais bendravo buvę mokiniai: Violeta Bakutienė, gimnazijos visuomeninės tarybos narė, ilgametė LSMU Veterinarijos akademijos Studijų skyriaus vadovė; Kęstutis Ignatavičius, gimnazijos visuomeninės tarybos narys, Kauno miesto ceremonmeistras, muzikantas; Matas Kandrotas, baigęs gimnaziją praėjusiais mokslo metais, Maironiečių draugijos tarybos narys, dabar studijuojantis VDU lietuvių kalbą ir literatūrą. Įdomu buvo pasiklausyti pirmosios gimnazijos laidos absolventų Kristinos Kapočiūtės-Ivaškevičienės, Astos Aleksejūnaitės-Doftartės ir Mindaugo Kondroto, kurie pasidalijo įspūdžiais, kaip buvo kuriama gimnazija, jos tradicijos, simbolika, uniforma.
Tuo pačiu metu kitos klasių grupės aktyviai dalyvavo maironiečių parengtame interaktyviame proto mūšyje „Kas tas paslaptis suprastų?“, kur dalyviams buvo pateikta daug klausimų iš poeto Jono Mačiulio-Maironio gyvenimo, kūrybos bei gimnazijos istorijos. Pamokos „Nenurimstanti ieško dvasia / To, kas dora, gražu ir kilnu…“ metu vyko filmo „Kauno Maironio gimnazijai – 145“ peržiūra (laida „Mokyklos langas“, 2009 m.) ir aptarimas.
Pasibaigus istorijos pamokoms salėje bei proto mūšiams klasėse šventė persikėlė į Kauno Šv. apaštalų Petro ir Povilo arkikatedrą baziliką. Nešini gimnazijos ir Lietuvos maironiečių draugijos Kauno skyriaus vėliavomis, mokiniai pirmiausia susibūrė prie Maironio kapo. Po to su žodžiais „Ačiū tau, Viešpatie, jogei mylėdamas sergėjai mano gyvenimo rytą“ ir mintimis apie gimnazijoje dirbusius ir ją baigusius, jau išėjusius Anapilin, apie visus, kurie dirba ar mokosi, įžengė į Katedrą. Čia Mišias aukojo poetas, habil. dr., prelatas Vytautas Steponas Vaičiūnas, jam talkino mūsų gimnazijos kapelionas, Šv. apaštalų Petro ir Povilo arkikatedros bazilikos administratorius, kunigas Evaldas Vitulskis. Susikaupimo valandą papuošė solistas Mindaugas Zimkus ir katedros choras, vadovaujamas Vitos Liaudanskaitės-Vaitkevičienės, kurie atliko ne vieną Maironio giesmę.
Pasibaigus Šv. Mišioms po Arkikatedros bazilikos, menančios kunigą Joną Mačiulį-Maironį, skliautais visus pasveikino gimnazijos direktorė dr. Daiva Garnienė. Ji pasidžiaugė, kad buvo galima susiburti šventovėje, kuri gimnazijos bendruomenei, jau 30 metų besididžiuojančiai Poeto, profesoriaus, prelato Jono Mačiulio-Maironio vardu, yra ypatingai brangi. „Čia mes nuolat susitinkame ypatingomis gimnazijos veiklos akimirkomis, Didžiųjų švenčių proga. Ir tikime, kad tampame dar vieningesni, dar labiau mylintys gimtojo miesto istoriją, branginantys 155-erius metus švenčiančią gimnaziją“, – teigė gimnazijos vadovė. Direktorė įteikė padėkos raštus labiausiai per gimnazijos gyvavimo laikotarpį pasižymėjusiems mokiniams, mokytojams, gimnazijos bičiuliams ir globėjams. Visus pasveikino buvusi Maironio lietuvių literatūros muziejaus direktorė, ilgametė bičiulė Aldona Ruseckaitė ir Šv. Ignaco Lojolos kolegijos rektorius Aivaras Anužis.
Svarbus šventės akcentas – grįžimas į gimnaziją, lydint „Ąžuolyno“ orkestrui ir skambant trankiems jo atliekamos muzikos ritmams. Gimnazijos kieme atlikę dar kelis kūrinius, orkestro muzikantai pradėjo linksmąją renginio dalį „Taip giedra ir linksma! Tiek šviečia vilties! Vien meilę norėtum dainuoti…“. Kiekvienos klasės pasidengtas vaišių stalas, dovanos proto mūšio nugalėtojams, Mokinių tarybos įvežtas didžiulis tortas, puiki visų susirinkusiųjų nuotaika, žaismingas III–IV klasių gimnazistų šokis – tai šventės kieme ženklai. Nepaisant žvarbaus vėjo ir negausių saulės spindulių, šventė buvo labai šviesi ir prasminga: pagerbtas Poeto, kurio vardu vadinamės, atminimas, iš naujo apmąstytos jo idėjos, prisiminta gimnazijos istorija ir pagerbti ją mylintys žmonės, palinkėta sėkmės ir klestėjimo ateityje. Kaip prieš dešimtmetį teigė buvusi mokinė Karolina Aušra Vaitkevičiūtė: „Maironio vardas žymi lietuvybę, mūsiškiai – pažadą ir tęstinumą. Istorija mums skyrė gausų palikimą. Sakau ir neabejoju: mes turime kuo didžiuotis“.
