Spalio 26–28 dienomis I–IV klasių maironiečiai lankėsi Mažojoje Lietuvoje (dabartinėje Kaliningrado srityje). Pirmiausia rūpėjo aplankyti lietuvių grožinės literatūros pradininko Kristijono Donelaičio gyvenimą menantį Tolminkiemį (dabar Čistyje Prudy). Pasivaikščiojome po poeto sodą, parymojome jo, pastoriaus, veiklą menančioje evangelikų liuteronų bažnytėlėje, uždegėme žvakelių jo amžino poilsio vietoje. Sužinojome, kad Europos Sąjungos ir Kaliningrado srities lėšomis per dvejus metus bus sutvarkyta dvylika Lietuvos Respublikos – Rusijos Federacijos pasienio kultūros objektų, tarp kurių ir Kristijono Donelaičio muziejus (šiuo metu jis jau uždarytas renovacijai). Tos pačios dienos popietę jau vaikščiojome po Karaliaučių, aplankėme didelį ir įspūdingą zoologijos sodą.
Antrąją viešnagės dieną gėrėjomės Baltijos pajūriu. Aplankėme gintaro kasyklas Jantarnyj (Palmininkus). Būtent iš Palmininkų gintaro ir buvo sukurtas garsusis Gintaro kambarys, esantis Jekaterinos rūmuose Sankt Peterburge. Sužinojome, kad šioje Kuršių Nerijos dalyje slypinčios gintaro atsargos didžiulės – jų užteks dar daugiau nei 800 metų. Nusipirkę gintaro papuošalų ir suvenyrų, pasivaikščiojome po kurortinį Palmininkų miestelį. Pasimėgavę audringos jūros vaizdais, nuvykome į Riaušėnus (Svetlogorską) – vieną grąžiausių Kaliningrado srities kurortų prie Baltijos jūros, sovietmečiu itin mėgtą aukštų Rusijos valdininkų. Pasivaikščiojome pasimatymų taku, aplankėme žymiausius kultūros objektus, gausias sanatorijas bei gydyklas, pasigrožėjome įspūdingais Baltijos pakrantės skardžiais. Trečiąją kelionės dieną paskyrėme pažinčiai su Karaliaučiumi (Kaliningradu). Tai buvusios Prūsijos miestas, stovintis ant septynių kalvų. Labai daug vokiškos kultūros ženklų sunaikinta sovietų po Antrojo pasaulinio karo. Vienintelis išlikęs autentiško senamiesčio objektas – Katedros ansamblis, kur palaidotas garsiausias Kionigsbergo žmogus – filosofas Imanuelis Kantas. Pasivaikščiojome Kanto saloje. Sunku buvo susieti rusiškosios kultūros ženklus su senosios, baltiškosios, likučiais. Tądien dar pamatėme Šaltojo karo laikus menantį povandeninį laivą (pabuvojome jo viduje), lankėmės marcipanų muziejuje. Labai džiaugėmės, kad gidė Tatjana mums, lietuviams, parodė lietuvių kultūros puoselėtojo Liudviko Rėzos skverą ir paminklą. Grįždami namo, dar ilgai kalbėjome, kad mūsų aplankytas kraštas nėra tikroji Rusija. Jis, nors ir surusintas, dar mena ir lietuviškąją, ir prūsiškąją kultūrą. Džiaugiamės galimybe pasivaikščioti po senąsias lietuvninkų žemes, pajusti mūsų tautos praeitį ir suvokti istoriją.
