Kauno Maironio universitetinės gimnazijos mokytojai ir mokiniai dalyvavo atidengiant atminimo lentą prie namo Ožeškienės g. 20, kuriame gyveno Nepriklausomos Lietuvos šviesuolis Kazimieras Jokantas, glaudžiai susijęs su mūsų gimnazija. Čia, buvusiame Kauno gubernijos gimnazijos pastate, jis dirbo kaip Steigiamojo, I, III Seimų narys, II Seimo vicepirmininkas. 1927–1939 metais buvo mūsų gimnazijos, tuometinės Kauno „Aušros“ valstybinės mergaičių gimnazijos, direktorius ir lotynų kalbos mokytojas.
Gimnazijos kraštotyrininkai domėjosi buvusio direktoriaus asmenybe, rinko medžiagą apie šį Lietuvai nusipelniusį žmogų. Ypač sudomino buvusių „Aušros“ gimnazisčių prisiminimai.
Eugenija Smilgaitė-Vaitiekūnienė (mokėsi 1933–1940 ) prisimena jį kaip malonų, patiklų, taktišką pedagogą.
Matilda Žilinskaitė-Gricienė pasakoja: „Atrodytų, labai neįdomų ir sausą mokslą (lotynų kalbą) Kazimieras Jokantas dėstė labai įdomiai. Jis patraukdavo mokinius kalbėsenos tonu, gestikuliacija, visa savo esybe. Sugebėdavo išlaikyti mokinių dėmesį pateikdamas konkrečius pavyzdžius. Ypač atidžiai liepdavo klausytis bažnyčioje Šv. Mišių metu kunigo sakomų žodžių, atkreipti dėmesį į tai, kurios gramatinės formos ir kada vartojamos. Atidžiai mokiniams buvo liepiama klausytis ir vargonininko atsakymų, ir choro giesmių žodžių. Sugebėdavo taip išlaikyti dėmesį ir sudominti, kad mokiniai negalvojo, kad šios kalbos mokymasis gali būti sunkus ir neįdomus. Kai vėliau lotynų kalbą perėmė dėstyti kitas pedagogas, dvasiškis, požiūris į mokymąsi pakito, jis ir pats niekaip negalėjo patikėti, kad lotynų kalba mokiniams gali būti įdomi. Štai kaip nuo požiūrio ir asmenybės priklauso bet kurio mokomojo dalyko dėstymas“.
Pasak tuo metu „Aušros“ mergaičių gimnazijoje dirbusios lietuvių kalbos mokytojos Aldonos Vokietaitytės, direktorius K. Jokantas buvo labai draugiškas, mokėjo bendrauti su mokinėmis, organizavo ir pats važiavo su gimnazistėmis į Karaliaučių, vėliau, 1937 m., pasikvietė į gimnaziją filosofą, rašytoją Vydūną, kuris skaitė mergaitėms paskaitą.
Živilė Medėkšaitė-Adomaitienė (1940 m. abiturientė) pasakoja: „Gimnazijos direktorius Kazimieras Jokantas aiškindavo, kad gimnazija privalo duoti bendrą išsilavinimą, o specialybę jau vėliau įgis kiekvienas pagal polinkį. Humaniškasis mūsų direktorius buvo gyvenimo išminties šaltinis. Jo patarimai sudygo mumyse. „Jeigu žmogus pasitenkintų tuo, ką yra pasiekęs, jis neprogresuotų, o kas nežengia pirmyn, eina atgal. Nepasitenkinkite tuo, ką jau žinote, kopkite vis aukštyn, žvelkite giliau“, – sakydavo mums pedagogas, nepamokslaudamas, o kažkaip savaime, pasitaikius progai.“
Direktorius stengėsi gimnazijoje puoselėti pagarbius santykius, nuoširdžią atmosferą. Džiaugiamės galėdami tęsti šio iškilaus žmogaus tradicijas.
