Gegužės 11 d. popietė Maironio lietuvių literatūros muziejuje buvo kupina malonių įspūdžių, prasmingų pokalbių ir įsimintinų akimirkų. Kauno Maironio universitetinės gimnazijos ir Kauno Stepono Dariaus ir Stasio Girėno gimnazijos mokiniai-skaitovai, juos parengusios mokytojos bei visi, neabejingi poetiniam žodžiui, turėjo galimybę akimirkai stabtelėti, įsiklausyti, pajusti, širdimis atsiremti į daugybės nepastebimai prabėgusių metų patikrintą eilėraštį. Renginio sumanytoja Ina Dagytė-Mituzienė jį skyrė savo mirusios mamos Genovaitės Rubkutės-Dagienės, buvusios „Aušros“ mergaičių gimnazijos mokinės, atminimui. Klausydamas, kaip stipriai jos mama vertino, kasdien su didžiule meile perrašydavo iškiliausių poetų eiles, kaip ji norėjo, ypač pačiame gyvenimo saulėlydyje, pasitikti lemtį, gyventi kartu su poezija, kiekvienas turėjo galimybę pagalvoti, kaip dažnai sunkią akimirką pats eilėraščiui leidžia tapti ramsčiu, kaip dažnai pagalvoja, kam ir kodėl gyvena poetinis žodis. Abiejų gimnazijų skaitovai su didele meile, žodžio pajautimu ir išgyvenimu lyg iš naujo prikėlė jau seniai klasika tapusius, didele minties galia alsuojančius Maironio, Justino Marcinkevičiaus, Vytauto Mačernio, Ramutės Skučaitės, Bernardo Brazdžionio, Pauliaus Širvio ir kitų poetų eilėraščius. Skaitovus vertino poetė Dalia Saukaitytė, Europos kalbų pedagogų asociacijos atsakingoji sekretorė Eglė Šleinotienė bei lietuvių kalbos puoselėtoja, profesorė Evalda Jakaitienė. Labai džiaugiamės gražiu ir sėkmingu devynių mūsų gimnazistų pasirodymu. Dėkojame juos parengusioms mokytojoms Juditai Sakalienei ir Rasai Atkočiūnienei. Ypač smagu, kad pirmąją vietą laimėjo IIIb klasės mokinys Tomas Mikalauskas, o trečiąją – IIc klasės mokinė Ugnė Virvičiūtė. Specialiu diplomu už dainuojamąją poeziją buvo apdovanota Gabija Butytė (IIId). Intelektualios publikos simpatijas pelnė Agnė Šlubelytė (IVd) ir Emilija Kundrotaitė (IIIb). Niekas, atrodo, nespėjo pajusti, kur dingo laikas – ištirpo jis kažkur nuoširdžiuose pokalbiuose, jausmu skambančiuose skaitovų balsuose, betarpiškame buvime su poezija. Visi, popietę praleidę Maironio lietuvių literatūros muziejuje, išėjo šiek tiek kitokie, nei buvo jai prasidėjus, – prisiglaudę, iš naujo pamilę, pajutę kartų ryšį ir tęstinumą, atsirėmę į tvirtai ne tik literatūros istorijoje, bet ir žmonėse įsišaknijusį laiko patikrintą eilėraštį. Kiekvienas į savą kasdienybę sugrįžo jau ne vienas – kartu su širdyje skambančiais mylimų poetų posmais.
